Nors Lietuva nėra tokia kalnuota kaip Švedija ar Anglija, važiuojant dviračiu vis tiek pasitaiko bent kelios įkalnės, kurias norisi įveikti kuo lengviau. Paprastesniam aukštumų įveikimui svarbu, ne tik kokias dalis turi dviračiai, bet ir pačių dviratininkų pasiruošimas.
Dviračių dalys
Kuo dviratis yra lengvesnis, tuo greičiau jis gali pasiekti kalvos viršų. Natūralu, juk reikia tempti mažiau svorio. Todėl pirkdami dviratį, kuriuo važiuosite kalnuotoje vietovėje, atkreipkite dėmesį į jo svorį: galbūt rasite iš lengvesnių medžiagų pagamintas detales. Viena šių tokių dalių yra padangos, galinčios jums sutaupyti bent kelias dešimtis gramų. Taip pat patikrinkite, ar visos dalys yra reikalingos: nuimti įvairūs priedai, aksesuarai gali ypač palengvinti dviratę transporto priemonę.
Taip pat svarbu pavarų sistemos komplektacija: važiavimui kalnuose patariama turėti didesnį lengvų pavarų pasirinkimą, rakinamą priekinę šakę (angl. lock-out). Kalnų dviratininkai, ieškantys paprastumo, dažniausiai renkasi 1x11 sistemą (dviratyje yra viena priekinė žvaigždė, o galinėje kasetėje mažiausia žvaigždutė turi 11 dantukų). Toks pasirinkimas ne visuomet pasiteisina: važiuojant nuokalne gali pritrūkti pavarų, tačiau įkalnes įveikti tikrai lengviau.
Rakinama priekinė šakė taip pat naudinga įkalnėse. Ji „užrakina“ amortizaciją, kad daugiau mynimo jėgos pereitų tiesiai į įkalnės įveikimą, o ne atsimuštų nuo amortizatoriaus. Šakė pravarti ir geruose dviračių takuose, kuriuose nereikia amortizacijos.
Jei važiuojate plentiniu dviračiu, apie tai esame paruošę įrašą. Kai kurias iš šių taisyklių lengvai pritaikysite ir kitų tipų dviračiams.
Dviratininko įgūdžiai
Žinoma, vien su svarbiausiomis dalimis likę dviračiai neužtikrins lengvo važiavimo į įkalnes. Tam didelės įtakos turi ir dviratininko pasiruošimas, jo ištvermė. Atkreipkite dėmesį į savo judesius, ypatingai jei važiuojate įkalne:
- mynimo ritmą: pasiekus įkalnę, geriausia yra pakeisti pavarą į žemesnę. Patariama išlaikyti 80 – 90 rotacijų per minutę. Palaikykite vienodą važiavimo ritmą, nes nuolat lėtėdami arba greitindami greitai pavargsite. Pradedantys dviratininkai dažnai klysta mindami nenuosekliai, tad įkalnės viršaus nepasiekia arba pasiekia labai išvargę.
- pozą: jei pastebite, kad pradėjote minti vis rečiau ar vis sunkiau, tai reiškia, kad metas šiek tiek pakilti nuo balnelio ir minti atsistojus. Tokiu būdu įdarbinama viršutinė kūno pusė. Žinoma, reikia įprasti taip važiuoti. Treniruotėms rinkitės ilgas, bet ne itin stačias įkalnes. Mynimas stovint iš pradžių gali atrodyti kiek nestabilus, mat dviratis gali šiek tiek siūbuoti, tačiau tai yra natūralu. Stovėti visą laiką važiuojant įkalne - nebūtina: tokią mynimo pozą pasirinkite tik tuomet, jei baigėsi jėgos.
- kvėpavimą. Stenkitės giliai kvėpuoti, reguliariais tarpais. Negilūs įkvėpimai netinka, nes tai nepadeda išlaikyti tinkamo pasiruošimo.
Šie patarimai įgaus reikšmės tik tuomet, jei skirsite laiko ir jėgų treniruotėms, savo ištvermingumo gerinimui. Juk ne dviračiai parodo įgūdžius: jie priklauso nuo to, kiek darbo įdėsite.